Baltos sienos ir mėlyni stogai. Kelionė po Rodos-Santorini-Atėnus-Korfu

Daugmaž taip buvo suplanuota kelionė, bet nuvykus į Rodo salą, viskas gana sparčiai kito ir galiausiaipraleidom 3 dienas Rodo saloje, 3 dienas Santorini, 1 dieną Atėnuose ir 3 dienas Korfu saloje. Kaip turint laiko limitą manau pamatėm ir patyrėm pakankamai daug.

Mum šioj kelionėj pirmi susitikimai atnešė daug sekmės. Vos atskridę šokom į smagiausią busiką kokiu esu kada važiavus. Vairuotojas gal kiek kaukštelėjęs, o gal tik kvaištelėjęs su radija, grojančia šių laikų pop hitus ir remix'us, visu garsu ir greičiu skriejo nuo orouosto iki Rodo miesto. Vos išlipęs Robbie šnektelėjo su prancuzų porele paklausti kur jie apsistos nakčiai, kadangi kandiečiai planuot iš esmės nemėgsta, o aš tam laiko neradau tai mes jokio realaus plano ir neturėjom. Prancūzai - Charlotte ir Theo papasakojo apie pigiausią vietą visame mieste, kur link mes ir patraukėme suvalgę pirmą savo graikiška Giro Pitą ir gavę pirmą graikų kalbos pamoką iš padavėjo. Vos atkeliavę į Rodos Youth Hostel jį pamilome,kaip pigiausia vieta (10 eurų nakčiai)  ji tikrai nebuvo pati prasčiausia, mes net gavome atskirus kambarius! 

Šemininkai buvo labai svietingi ir neišvijo mūsų į gatvę, net po laiko kada turėjome apleisti kabarius. O kadangi rytas po nuotykių naktiniame Rode buvo gana sunkus, tai mes tokį jų gestą labai palankiai įvertinome.
Ryte bimbinėdami iš gatvelės į gatvelę ir kaip įmanydami stengėmės nusikratyti įkyrių prekeivių ir pabėgti nuo šimtų siuvenyrų parduotuvėlių supratom kad jei norom pamatyti mažiau turistinę salos pusę turim gauti mašiną. Idėja pasiteisino ir okiu būdu mes atradome Archaggelos miestelį kurio vingiuojančios siauros gatvelės užbūrė visus. Besileidžiant saulei šiaip ne taip suradome kaip nusigauti iki tvirtovės. 

Norint praleisti naktį paplūdimyje taip pat rekomenduojame Agathi paplūdimį. Papaludimio lovos yra baro nuosavybę, o sargas lieka visai nakčiai, taip pat laužyta anglų kalba išveja pradėjus švisti, kad bomžiškai atrodantys jaunuoliai neatbaidytų potencialių klientų. Na bet tai vistiek yra bene geriausia ką gali rasti. Bent mums niekad nepavyko rasti smėlėto lopinėlio kuris nebūtų visiškai užokupuotas barų, užkandinių ir restoranų. Jie pristato savo kėdžių ir po jo koks chebrantas eina ir renka po kelis eurus už kėdę. Jie gudrūs, žino kad įdienojus šešėlio ne po skėčiu nebus įmanoma rasti.
Lindos tą dieną pasitiko mus pilnais autobusais prikimštais turistų ir gatvelėmis dar pilnesnėmis siuvenyrų ir prekeivių. Mum kaip gaujai "freeloader'ių" nepatiko idėja kopti į kalną 10 minučių ir dar po to mokėti 8 eurus kad įeit į kokią tais pilaitę. Mes verčiau į jūrą nuo uolų pašokinėsim ir į olą įlipsim. Taip ir padarėm.

Tą vakarą grįžom į Rodo miestą. Geras 11 valandų praleidome šlaistydamiesi aplinkui senamiestį vengdami būti įsukti į turistų, pigių siuvenyrų ir vartotojiškumo liūna. 

Galiausiai sulaukę kelto 3 valandą ryto, iš pradžių kasėmės galvas ir galvojom ką reikės veikti 21 valandą kelte. Bet laikas praskriejo skaitant, klausant graikų folk muzikos, mokant prancūzus ir kanadiečius žaisti durnių ir pan. Mes taip pat gavom galimybę pamatyti Kretos salą akies krašteliu. 

Roger spirgėjo spjaut į Santprini ir lėkti tyrinėti Kretą, atrasti visus Patrick Leigh Fermor urvus ir praeiti keliais kur P.L.Fermor ir W.S. Moss kvailino vokiečių karius antro pasaulinio metu. Deja, plaukėm toliau kol pasiekėm Santorini vėlų vakarą. 

Tai buvo antras kartas kada pirmasis susitikas buvo lemtingas. Kaip kiekvienam uoste mus pasitiko šūsnis viešbučių savininkų siūlydami savo paslaugas. Pirmas pasiūlęs nieko įdomaus nepasakė, mūsų nežavėjo 12 eurų nakčiai pasiūlymas, taigi irdiamiesi toliau per pasiūlymus netyčiomis grįžome prie pirmojo savininko kuris dabar siūlė kambarius už 6 eurus nakčiai žmogui. Taip pat nemokamą transportą. Šį kart pasiūlymas tikrai sužavėjo. Po to kiek kam sakėm kad mokam tokią kainą už viešbutį niekas negalėjo patikėt kad tai tiesa, arba buvo įsitikinę kad apsistojom visiškoj skylėj. Toli gražu! Jaukūs kambariukai, su sodu ir baseinu visai nepriminė skylės.
Sekančią dieną bandėme ištyrinėti Kamari miestelį, tačiau judėdami nuo pavėsio iki pavėsio dienos metu mažai tesugebėjom nueiti. 

Santorini mestą mums iššūkį. Dar dieną žinojom kad į viešbutį grįšime turistiniu pėsčiūjų taku, kuris tikėjomės veda aplink, bene vienintelį kalną visoje saloje. Deja, takas vedė per perėją. Kad parodytume užtikrintumą savomis jėgomis nusipirkome didelį arbuzą kuris tapo nepakeičiamu atlygiu vidurį ropštimosi į viršų. 

Galiausiai iššūkis buvo įveiktas ir kanadiečiam dar užteko jėgų lenktyniauti žemyn nuobirynu. Tą dieną galiausiai jautėmės šį tą nuveikę. Taigi vakare apdovanojome save Giros ir Souvlaki Emporio miestelyje esančioje pitinėje. Gale kelionės nusprendėme kad tai buvo geriausia vieta valgyti pitas per visą kelionę. Per 3 dienas Santorini mes tapome jų pastoviais klientais ir galiausiai buvome atdovanoti po Souvlaki paskutinę dieną. Grakai gavo dar vieną tašką mėgstamų tautų sąraše.
Kitą dieną bandėme, nors gal labiau teko įsijausti į baltų turistų kailį. Buvo beveik neišvengiama aplankyti Akrotiri - bronzos amžiaus gyvenvietę užlietą ugnikalnio pelenų. Mums be vaizduotės tai tebuvo plikos sienos  tarp kurių naktį būtų magu žaist gaudynių. 

Likusią dienos dalį kaip pridera praleidome papludimyje. Ne betkokiame, o raudoname! Kadangi Santorini yra vulkaninė salą, ją drebino ne vienas išsiveržimas ir cunamis, taigi saleje gali rasti raudonų ir juodų akmenų papludimius. Tiesa, tie papludimiai nukloti nuo pinigų išpurtusiai, storais amerikiečių turistais. Nusivylę pietvakarine salos dalimi ir pranobuodžiavę visą dieną kitą dieną, matyt ne pačiam blaiviausiam stovyje, prižadėjom surengti tranzavimo varžybas iki Fira miestelio. Tą naktį, berneliai prisiragavę pernelyg daug Rakijos (Tsipouro) iškeliavo į miestą nuotykių ieškot. Aš turėsiu savų priežasčių tą naktį prisiminti (No River - Angelee Green). Roger kaip visad neblaiviam stovyje įsijaučia į kokio tai užkariautojo vaidmenį ir lipa kur papuola. Šį kart papuolė tas vienintelis kalnas visoj saloj. Ir sulipo, grįžo paryčiais baisiai savim besididžiuodamas.
Tą rytą prancūzai mums priminė apie mūsų apkalbėtas varžybas. Na ką prisižadėjom tai teks daryt. Pasiskirstėm komandomis: Theo ir Charlotte, aš ir Robbie, Roger jautėsi pakankamai užtikrintai kad tranzuotų vienas. Aš su Robbie įrodėm kad esam geriausiai atrodanti komanda ir laimėjom abiejas varžybas: Perissa - Fira, Fira - Oia. Bevaikščiodai Fira, net praleidę 6 dienas Graikijos salose, vis negalėjom atsigerėti atsiveriančiais vaizdais. 

Aš maomai turiu problemą fotkinant vietas kurių lygiai tokių pat vienodų nuotraukų yra prikištas visas internetas, taigi net ir nefotografavau... 

Įvedus "Greece" google paieškos programoje bene kas ketvirta nuotrauka yra iš Santorini. Ir tam yra gerą priežastis - sala yra pasiutiškai graži. Mes džiaugėmės kad mum planai taip pakrypo, kad galėjom praleisti joje 3 dienas ir kaip reikiant ištyrinėti. Oia (tariasi Ia) yra visiem žinoma kaip vieta kur baisiai gražus saulėlydis, tad saulei besileidžiant visos aikštės buvo aptūptos turistų ir būriu vestuvininkų besifotografuojačių saulėlydžio fone. Kadangi tuo metu mane lankė cinizmas, aš visam tam grožiui vykstant žaidžiau su baisiai mielu valkataujačiu šunimi. Kurių tarp kitko, kaip ir benamių kačių, yra be galo daug visoje Graikijoje. Suprantama, ekstremalaus ekonominio nuosmūkio metu, jiem nelabai rūpi tokios problemos, bet padėtis su benamiais gyvūnais ir laukiniais šunimis kai kuriose šalies dalyse yra labai kritiška! Tiesiog idėj iš oro, bet salos tarp visų kitų tautybių yra labai labai lankomos  amerikiečių, kanadiečių ir britų, jei bent vasaros metu veiktų kažkokie taškai ar bent dėžės kur galėtų visi pasiturintys turistai mesti jiem nieko nereiškiantį eurą benamių gyvūnų problemai tvarkyti, padėtis gal pagėrėtų. Kadangi trijų mano paminėtų šalių gyventojai mėgsta įrodyti kad yra geros širdies gyvūnam ir vaikam iš kitų šalių ir be galo labdaringi ir taip pat mato vaikščiodai gatvėse erkučių ir niežų apsėstus šunis išsišovusiais šonkauliais jiem širdis tikrai neleistų praeiti pro aukų dėžutę. 

Vienas nuostabesnių atradimų Oia miestelyje buvo antrų rankų knygų parduotuvėlė.

 Bičelis iš Masačiusetso įkūrė "Atlantis Books" prieš 6 ar daugiau metų. Dabar tai bent vasaros metu yra traukos centras jauniem romantikam savanoriam ir knygų žiurkėm kaip mes. Tai buvo viena puikiausių atmosferą turinčių knygų parduotuvėlių kokia esu aplankius. Tik vienas dalykas nepraslydo pro akis, knygos kad ir antrų rankų, bet dažnai kainuodavo lyg naujos, o kartais net ir daugiau. Bet mes buvom pernelyg įnikę į šniukštinėjimą aplink kad laiku tą pastebėtume. Na bet jeigu Günter Grass pasirodys esas mano naujas atradimas tai tatai bus greitai pamiršta. 
Išsiskyrus su draugais prancūzais paliko Santorini. Septynios valandos kelte prailgo kaip niekad, bandymai migdytis su muzika, su dar daugiau muzikos ir visai be muzikos nuėjo niekais. Praleista bemiegė naktis kelte nepadarė dienos Atėnuose pernelyg smagios. Labai didžiavomės kad pavyko išvengti absoliučiai visų turistų traukos centrų. Tačiau pabuvojom vietinių anarchistų namuose, regione - Exarcheia. Kuris sužavėjo savo savitumu ir laisvumu Taip pat šiek tiek padalivavom protesto akcijoj po nacionalinio transliuotojo išjungimo. Atėnai pasirodė kaip ir tikėjomės - chaoso namai. Vos atvykus mus ištiko pirmas smūgis, kad nėra kaip palikti uosto nes viešasis transportas streikuos 24 valandas, po paskutinių lėšų apakarpymo. Visa laimė, kad 30 minučių kulniavimas nenuėjo veltui ir metro linijos veikė. Taigi po visos dienos įspūdžių, mano kompanjonai vis spirgėjo eiti linksmintis, vietoj to kad klausytų mano racionalaus proto ir eitų planuoti kur keliausim po Atėnų. Grįžę paryčiais į mūsų draugo Alekso namus, dar bandėm sukaupti paskutines jėgas ir sugalvoti super planą, tarp knarkiančių kanadiečių.
Planas neišdegė, Aleksas po poros valandų miego persigalvojo ir nusprendė su mumis nekeliauti, taigi ir mes turėjom keisti savo planą. Tai, deja, kainavo mums daug. Rezultate turėjom pačią prasčiausią ir finansiškai nuostolingiausią dieną. Gana sudigę po visos dienos važiavimo autobusu mes geliausiai atvykom į Kerkyra, galutinį kelionės tašką. Tačiau vos atvažiavus į Igoumenitsa uostą iš kurio pasiekiama Korfu, mūsų sielos atsigavo, tai buvo vieta kuri jautėsi esanti tikra, naūrali, kupina ypatingo šarmo. 

O tada mus vos atplaukusius į Kerkyra apieškojo uosto policija. Kadangi per visą dieną mes turėjom daug skausmingų ir nemalonių susitikimų nusprendėm nebepraleisti nakties po žvaigždėtu dangumi, kad neprisišautume daugiau nelaimių. Prasibastę Kerkyros gatvėmis pagaliau radome pigiausią, bet tikrai ne geriausią nakties nakties praleidimo būdą. Apsistojom viešbuyje "Evropa" kur už visišką skylę kiekvienas sumokėjo 15 eurų. 
Pirmą dieną Korfu padariau klaidą nusprnedusi kad važiuiosime į šiaurinę salos dalį, į miestelį - Roda. Iš pradžių maloniai nustebom radę ramų papludimį neprikištą kedžių ir užkandinių

Po to su pasibaisėjimu stebėjome senus, suprakaitavusius britus turistus ir supratom kad reikia dingti iš čia kuo greičiau. Deja buvo sekmadienis, ir viešasis transportas tą dieną juda itin graikišku ritmu. Nejuda. Nenorėdami likti įstrigę tarp tų pasibaisėtinų žmonių grįžo į Kerkyrą. Aš buvau kategoriškai nusiteikusi mokėti už tą skylę, tad suradom jaukią vietelę kur alaus draugijoje praleidom iki paryčių, kada galiausiai parkas mum suteikė labai mielą prieglobtį. Kitą rytą nustebome kad nepriviliojom nė policijos, nė šiaip kokių įkyrių gyventojų taip tiesiog įžūliai tysodami ant žolės pačioje miesto širdyje. 

Kitai dienai jau buvo suplanuota aplankyti Pelekas papludimį. Per baisuaisius karščius nusigavom į vietovę kur dar teko ilgokai paprakaituot kol pasiekėm patį papludimį. Gerokai mirktelėjom vandenyje, nepaisydami galimų nudegimų. Visa diena buvo praleista kaip standartinių turistų - gulint pliaže. Tačiau esant tokia karščiui veikti gali būt kiek pavojinga sveikatai, taigi valgydami skaniausius kada gyvenime ragautus nektarinus ir įnikę į savo knygas praleidom gerą dienos gabalą. Galiausiai atgulėję visus šonus grįžom į Kerkyrą. Grįždami negalėjom atsistebėti autobusų vairuotojų meistriškumu. Pūškuodami į didžiules įkalnes jie vingiuoja miniatiūrinėm gatvelėm su pastatais prasilenkdami vos per kelis centimetrus. Kerkyroje berniokai nusprendė kad jiem miegojimo pigiuose hosteliuose ir nešvariuose parkuose jau iki kaklo ir jie savo paskutinę naktį Graikijoj praleis kaip džentelmenai. Taigi jiedu pasiėmė kambarį viešvutyje Hermis, o aš spjoviau į juos ir laimingai apkvaitusi po naktinio miesto tyrinėjimo ir eilinio Amstel vakaro įsikūriau po atokiu medžiu prie nuo žmonių akių serginčios gyvatvorės. 

Rytą, po jau antros gana bomžiškai praleistos paros, jaučiaus kiek nepatogiai vaikščiodama tarp švarių, pasipuošūsiu turistų. Visgi modernaus pasaulio švaros supratimas nedavė ramybės ir nusprendžiau kad aš taip pat savo paskutinę naktį šalyje praleisiu kaip civilizuotos visuoenės pilietė ir išsiplausiu druską ir smėlį iš susivijusių plaukų. Pakeliui susitikti su Robbie, ties uostu vyriškis pasiūlė apsistoti jo viešbutyje. Kadangi 20 eurų viršijo mano nustatytą maksimumą, jis pasiūlė paimti kambarį už 15 eurų, sakydamas kad jam "patikau". Vidudienį su Robbie praleidome  keliaudami nuo pavėsio iki pavėsio. 

Taip po truputi prasiyrėmė pro senamiestyje ir pagaliau pamatėme visą miestą, kurį su kiekvienu žingsniu pamilom vis labiau ir labiau, dienos šviesoje. Jau gana ilgai mus neapleido viltis nusipirkti vietinio Kerkyra alaus. Galiausiai paskutinę dieną, grynos laimės dėka radome jį. Įsitaisę uoste po palmėmis vaisiais ir salyklu kvepiantį alų. Lyg du snobai uostėm ir čepsėjom. Įvertinimas buvo labai geras! Daugiausia balų davėme pirmąjam nuotraukoj esančiam miežiniam su alabi raiškiu medaus poskoniu. 

Po visų birzgalinių lager'ių paskanavom kažkuo kuo išties galima mėgautis. Taip skanaudami ir gvildendami opias nacionalizmo problemas praleidom paskutines valandas kartu. Priartėjus 5 valandai teko leistis link uosto kur mane turėjo nuvežti į mano prabangų viešbutį. Vos pradėjus eiti link, prie mūsų sustojo VW polo ir seniokas drąsiai šūktelėjo "Hi". Man prireikė kelių akimirkų suvesti kas čia per žmogus ir ko jis noro. Taip nelauktai užklupta, labai pasimečiau kad jau reikia atsisveikinti su Robbie, kurį geriausiu atveju pamatysiu tik po metų. Kiek sumišusi sėdau į mašiną ir leidomės į salos pietus. Kelyje viešbučio savininkas elgės kiek keistai ir kėlė šiokių tokių dvejonių. Jo tolesnis elgesys kėlė vis daugiau ir daugiau nepasitikėjimo. Jam dingus leidau fantazijai sukurti kelias kraupias šios istorijos baigtis vertas S.King'o knygos. Pirmą kart šioje šalyje jutaus palikta viena. Tačiau alkio išginta suradau kur galima būtų nusipirkti paskutinę savo graikišką pitą. Praleidus pigią naktį susipakavau ir išsirengiau į kelionę papludimio ieškot. Problema buvo tame, kad norint prieiti papludimį reikėjo persiversti per kalnus. Pūškuojant zigzagu kylančiu keliu, prie manęs stabtelėjo taxi. Geranoriškas korfietis pasisiūlė pavėžėti iki papludimio už ačiū. Atleidau graikams už visas savo baimes ir dabar kam nors dergiant ant graikų kibsiu į atlapus! Atvykus akį vėrė vaizdai, kaip ir kiekvienam salos kampelyje šis taip pat vertė aikčiot. Turistų prigrūstas, kavinėmis nusėtas, viešbučių apdergtas rojaus kampelis. Pražingsniavus visus suprakaitavusius kūnus radau nuošalią vietelė ant akmenų ir sudžiuvusių jūržolių. Tačiau vėlgi susidūriau su pavėsio problema. Kaip ir kiekvieną dieną gatos teikiama priedanga nuo saulės greit ištirpsta ir kur beeitum vistiek atsirandi ant saulės. Nusprendžiau eiti patyrinėti. Po valandos ilgio kelio į viršų ir apačią per įvairiausius bruzgynus ir tarp uolų, radau tikrą rojų. 

Turistų neatrastą, melsvais smaragdiško vandens papludimį įsikūrusį tarp dviejų didelių uolų. Negalėjau patikėti savo laime. Šokinėjau nuo akmens ant akmens kol pasiekiau vandenį ir nėriau į pasakaiškai gaivią Jonijos jūrą. Linguojama bangų negalėjau patikėti kaip ten nuostabu. Gaila kad mano kelionės draugai nepamatė tikro paradise beach apie kurį masiškai minėdavo kelionių gidai.