Taigi antroji dalis kurioje ilsėsimės pas bobulę Kazbegi (dabar oficialiai Stepantsminda), lipam į Kazbeką, keliaujam po Gruziją.
Buvo nenusakomai nuostabu bent trumpam atsidurti namuose, valgyti šiltą naminį maistą. Nors visų pirma reikėjo išsidžiovinti visus daiktus, kadangi per keturias kelionės dienas tik pirmą turėjom gerą orą.
Kazbegi praleidom 22 dienos vakarą ir 23 dienos rytą, nes po pietų pradėjom kelionę link Kazbeko.
Arbūzas vakarienei, arbūzas pusryčiam, 5kg persikų, 5kg nektarinų, blynai, sriuba, melisų arbata, šviežias batonas su abrikosų uogiene - karališkai pagyvenom pas bobulę. Taip karališkai, kad po pietų net nesinorėjo kilti į viršų. Bet niekur nesidėsi, papietaujam ir išsiruošiam į tolimesnę kelionę. Draugiški gruzinai parodo kaip nukirsti kampą einant link bažnyčios, lietus lija, o mes iš lėto kylam į viršų. Pralekia vaikinukas ant kaštoninio žirgo, šalia tursena kumeliukas. Iš viršaus atbilda didžiulis sunkvežimis. Už vairo vienuolis, šalia tupi didžiulis kaukazo aviganis, gale keli studenčiokai. Galiausiai prieinam bažnyčią, aptraukta debesimis ji atrodo lyg Drakulos pilis, tačiau vos spėju išsitraukti fotoaparatą debesys ją apgaubia tiek, kad ji lieka nebematoma.
Prasideda varginantis kilimas. Po valandos pasidaro dar sunkiau. Nežinau ar kuprinė pasunkėjo ar kaip čia yra, bet darosi velniškai sunku! Visi pukši, bet toliau kylam į viršų. Kai jau nebepajėgiu darau perekūrą, Gytis prisijungia. Keikiasi kaip traktoristas, mintyse jam pritariu. Pajudam, lėtai, žingsnis po žingsnio kartu su kažkokiu gruzinu. Pagaliau pasiekiam tos dienos aukščiausią tašką. Galiu lengviau atsikvėpt ir išsitraukt fotiką.
Prieš akis matom kelionės tikslą! Kerintis Kazbek rodos šiuo metu neprisileidžia žmonių iki viršūnės. Jėgų nedaug, taigi nusprendžiam šiandien iki meteo stoties neiti. Pradedam leistis prie garmančios iš ledynų tekančios upės, savo spalva neviliojančios prie jos stoti ir iš jos gerti. Bet pavaikščiojus aukštyn, žemyn kaip ir nesimato kaip būtų galima ją laisvai prašoliuot, taigi lengvesnėje vietoje įrengiamas “turėklas”.
Upę įveikiam beveik visi sausi. Priekį matome gražią pievelę, nusprendžiam jog tai bus puiki vieta nakvynei. Priėjus susirandam vieteles ir kuriamės.
Antra naujo žygio diena.
Pradedam kelionę ledyno link, nors iš pradžių atrodo šalta, bet tuojau tenka nusivilkti flisą. Dangus aptrauktas debesimis. Ryškiai šiandien lipantys į Kazbeką nieko nepeš, o mes ateinam iki ledyno. Užsidedam kates treniruočių tikslais. Ledu eit dabar visai nebaisu, kai eini lyg kašakas suleidęs nagus. Įveikę ledyną belieka pakilti nuobirynu ir mes jau prie meteo stoties.
Atėję sužinom, kad stotyje yra vokiečių - armėnų gelbėjimo grupė kuri jau ketvirtą kartą dieną bandys sulipti į Kazbeką, dėl nedėkingo oro jiem vis tekdavo grįžti nepasiekus viršūnės. Kadangi jie išėjo 2h ryto, gali grįžti betkada. Labai įdomu jų sulaukti, kad sužinot kaip sekėsi, kaip ten situacija viršuj. Kol laukiam kyla abejonių mūsų planu. Pirminis planas buvo rytoj niekur nebėgant užlipti į 4500m aukštį ant kalnagūbrio, ten ant sniego įsikurti stovyklą, o kitą dieną jei kalnas ir oras leis sulipti į viršūnę. Jei neleis tą dieną galima bus palaukt dar kitos. Man toks planas labai tiko ir patiko, bet buvo tokių kurie juo suabejojo ir siūlė daryt kaip vokiečiam išeit 3h ryto sulakstyt į viršūnę ir atgal. Kadangi tai yra didžiulis fizinis išbandymas, o mūsų grupė buvo nevienodo fizinio pajėgumo, aš ir vadas buvom griežtai prieš šį planą. Bet deja dauguma nulėmė, kad kelsimės paryčiais ir bėgsim į kalną.
Stiprūs vyrai turintys puikią fizinę formą tokį sulipimą padaro per 9h, mano tečio grupė prieš 2 metus tai padarė per 14h, maniau jei mum pavyks tai užtruksim nemažiau 15-16h. Toks milžiniškas krūvis, neturint tinkamo fizinio pasirengimo baisiai gasdino. Bet niekur nesidėsi teks lipt.
Vakare atėjo gruzinų šaika iš apačios ir pasidarė sau tūsą su dainom, pasidaužymais, pasirėkavimais. Sienos plonos o jie ten baliavoja zarazos. Kaip jaustis kai žinai kad kelsies paryčiais ir 15h kopsi į kalną nenumigęs nei 3h??
Trečia žygio diena.
Tikrai nežinau kiek laiko, bet prieš keliantis trumpam buvau užmigus. Keliamės 2h ryte, pavalgom, užgeriam arbata, pasiruošiam morališkai ir į tamsą. Taip, į tamsą, žinoma tokiu laiku nesimato absoliučiai nieko, o aš buvau ant tiek gudri nepasiimti taip vadinamo ciklopo, tai klupinėjant, slidinėjant žiūriu tik į Viktoro kojas ir einu.
Iš pradžių nerandam keliuko. Po to jį randam, juo einam ir vėl pametam. Nesimato nieko, o mes klaidžiojam kažkur. Išsiunčiami žvalgai ieškot takelio. Po kokios valandos blūdinėjimo pagaliau randam takelį ir juo kylam. Status perėjimas sniegu, nuslystu, bet spėju užsikirst ledkirčiu. Krenta dar vienas žmogus, bet užsikirst sekas sunkiai. Užsikirtus sunkiai sekas gryžt į mūsų eilę. Galiausiai grįžus pajudam toliau. Toliau takas aiškiausias ir gana nesunkus. Apie 5h pradeda švisti, daros ramiau, dabar jau bent jau matos kelias ir reljefas. Sustojam ant šlaito saugumo sumetimais prisiminti, kaip atsitikus nelaimei užsikirsti ledkirčiu.
Priekyje naujienos nekokios, kylam į debesį, netrukus matom vis mažiau ir mažiau. Panyram į debesį, matomumas jame tik kokie 5 metrai. Taigi seki bendražygio einančio priešais tave kojas ir daugiau nieko nematai. Beprotiškai spaudžia galvą, velniažin ar dėl nuovargio ar slėgio ar deguonies trūkumo, o tikriausiai dėl visų tų dalykų. Realiai pasijaučia oro trūkumas ir nors einam iš lėto, bent mano kvėpavimas lyg bėgant.
Po kokios valandos tokio ėjimo dalis grupės atsiskiria ir pradeda leistis žemyn. Mes optimistai visgi tikimės, kad kol ateisim iki gūbrio oras susitvarkys, tačiau einant toliau daros šalčiau ir vis mažiau vilties. Sniegas kapoja veida, apsidairius neįmanoma atskirt kur žemė kur dangus. Tačiau jėgų aš turiu, pasianalizavus savo pajūčius suprantu, kad bent dabar dar turiu noro ir jėgų eit toliau ir galbūt pasiekti viršūnę. Paskelbiam ultimatumą, jei po valandos, debesys neprasisklaidys, teks suktis atgal. Lipam, lipam, o jokių prošvaisčių. Pusto. Priekyje kelias beveik užpustytas, matomumo 0. Toliau eit nebegalėdami sustojam. Kadangi savo fotiko neėmiau, džiaugiamės, kad Martynas paėmė.
 |
| Jonė, Viktoras, Gytis, Milda, Linas, Girius. Martynas už kadro |
Tai nuotraukos jau beveik ant gūbrio, taigi aukščiausias mūsų aukštis 4500m. Pamate, kad pradėjo pūstyti kelią kuriuo atėjome, debesys nė velnio nesisklaido, nusprendėm leistis žemyn. Išvada paprasta, kalnas neleido užkopti, o mes jį gerbiam ir net nemanom prieštarauti. Tikriausiai visi žino, ką reiškia nepaklusti kalnui ir daryti klaidas (Kad ir nesenai nutikusi situacija ant Monblano). Per 3 valandas nušiuoliavus žemyn, galva tiesiog plyšo. Parėję prigėrėm arbatų ir aptarinėjom tolesnius planus. Kadangi nei vienas iš mūsų neturėjo pagrindinio tiklo trūks - plyš, mirk - gyvenk užsiropšti ant kalno. O oras nesišvietė geras nusprendėm rytoj išsimiegoję keliauti žemyn. Aš jaučiausi neišnaudojusi progos, bet nusileidus pilnai apleido jėgos ir nemaniau, kad iki rytojaus sukaupčiau tiek ryžto ir tiek jėgų, kad vėl patraukti į viršūnę.
Ketvirta žygio diena.
Iki bažnyčios pabendraujant su lipančiais į viršų parsiradau po 3 valandų nuo išėjimo iš meteo stoties.
Bendražygiai paliko man saugoti kuprines ir nuėjo apsižvalgyt į bažnyčia. Tuo tarpu aš turėjau laiko pagulėt ir pafotkint. Pabendravau rusiškai su gruzinu xDD
Grįžus visiem jau pažytamu takeliu žemyn, kai išgirdom pažystama bildėjimą. Vienuolis su kamazu! Pasisveikinam. Kamazas sustoja , studenčiokai pasiūlo pavežėti iki apačios, be abejonės mes sutinkam.
Šypsena nedingsta nuo veido, taip dar nesu keliavus! Nusileidus sugenda transporto priemonė, bet ne bėda vienuolis pats išlipa ir pradeda krapštinėtis po kapotu. Visiem padėkoję išsilaipinam ir keliaujam savais keliais, kai už posūkio, vėl pasirodo pažystamas kamazas, visi mojuoja, džiaugias. Pagaliau parsirandam pas savo bobulę, paaiškinu visą situaciją, o ji nedelsdama pradeda čirškinti mum maistą.
Sotūs ir laimingi pradedam dėlioti likusios kelionės detales. Mes dar turim visą savaitę iki skrydžio atgal! Tai nebuvo planuota, nes žygyje turėjom užtrukti gerokai ilgiau. Dalis grupės nori ilsėtis prie jūros taigi planuoja ryt išryto patraukti į Batumi. O 7 žmonės gulinėti nenusiteikę taigi planuojam savo kelionę kitaip. Kitą dieną atkeliauja Tamazi, važiuojam į senąją Gruzijos sostinę Miskheta, tada į Tbilisi ir apsistojam ten nakčiai.
Kitą rytą atsikeliam išsimiegoję, skaniai papusryčiaujam ir išsiskirstom kas sau. Vieni į Batumi, o kiti dar pavaikščiot po Kazbegi, aplankyt Alekandro Kazbegi muziejų.
Negalėjau neužfiksuoti mažojo grožio ^^. Aptarinėdami vaizdus nueinam į Kazbeko muziejų. O koks netikėtumas! Sutinkam vieną keliaujantį vokietuką, kuris mum pasakoja, kad vakar subėgiojo į Kazbeko viršūnę ir žemyn iki pat Kazbegi. Kiekvieno asmeninis pasirinkimas tikėti ar ne, bet man tai kažkodėl nėra tikėtina. Šiaip ar taip padedam jam versdami iš rusų į anglų kalbą tai ką gidė pasakojo. Susipažinę su Kazbego istorija, bandom surasti alpinizmo muziejų. Pakeliui pamatom vietinį elektriką.
Tokie vaizdai kaip ir kiaulės miesto centre pasidarė įprasti, taigi didelio dėmesio nekreipiam net kai jis įsikibęs į laidus nusileidžia žemyn. Alpinizmo muziejų mes surandam, bet jis užrakintas. Vėliau mes sužinom, kad tereikėjo pasibelst į kitoj gatvės pusėje esantį namą. Grįžtant užmatom pačią kiečiausia mašiną pasaulyje, tai JUODĄ GAZ-21 Volgą!!!!!
Grįžę susikraunam šmutkes ir iškeliaujam su Tamaziu. Labai įdomu iš kitos pusės matyt maršrutą, kurį ėjom pirmom dienom. Ties Gudauri išbandom abejotinos kokybės apžvalgos aikšteles.
Gudauri tai žiemos slidinėjimo centras, kuriame dabar dygsta nauji prabangūs viešbučiai, kokių niekur kitur nemačiau. Šiemet jaučiu jame svečių bus gerokai mažiau nei anksčiau, nes pagrindiniai Gudauri klientai buvo rusai, o dabar jie dėl karo uždarė vienintelį kelią kuriuo galima iš Rusijos atvažiuot iki Gudauri.
Pakeliui pamatom vietinių bobulių prekyvetę, daugybė rankomis darytų kepurėlių, kojinių, įvairūs skanėstai. Kadangi ilgai svajoju įsigyti svanetišką kepurėlę, paprašau sustoti, taigi visi turim šiokią tokią atrakciją išsirinkti ir nusipirkti po kepurėlę ar kelias.
Toliau dardėjom kalnų keliais. Tamazi sustojo prie pilies, kažką apie ją pasakė, nieko nesupratau. Bet staiga prasidėjo didžiulė liūtis, šiek tiek palaukėm. Nieko. Tada Tamazi privairavo busiką prie pat įėjimo, staigiai nuskutom ten. Įbėgę į bažnyčią, palaukėm kol nustojo lyt ir buvo galima pasivaikščiot po teritoriją. Užsilipom į ginygibinį bokštą iš kurio atsivėrė nuostabus vaizdas.
Po kokios valandos, gal ir daugiau, tiesiog be laikrodžio gana sunku gaudytis laike, žodžiu atvažiavom į Miskheta, pirmiausia aplankėm antrą pagal didį vienuolyną Gruzijoje. Tėtis sakė jo kieme rado vabzdį maldininką, tačiau, kad ir kaip ieškojau anei vienos neradau.
Aplankėm dar kelias bažnyčias, vienuolynus ir pan, bet tai labai boring. Kadangi nemėgstu tokio keliavimo būdo, kai tave pristato į vietą, tu ją apžiūri, tave staigiai susirenka ir nuveža į kitą vietą. Taip nei susipažysti su kultūra, nei pabendrauji su žmonėmis, netgi pačio miesto nepamatai… Taigi nieko įdomaus apie tai kas vyko toliau negaliu papasakot, atvažiavom į Tbilisi, įsikurėm pačiam pigiausiam viešbutyje, vakare išėjom pasivaikščiot, susidomėję stebėjom gruzinų vairavimo įpatumus ir nusipirkom labai skanių dar šiltų bandelių vakarienei.
Kitą rytą sumastėm, kad reik susirast interneto kavinę ir pasieškot informacijos galbūt išeitų pakeist bilietus ir neleidžiant bereikalo pinigų išskristi namo anksčiau. Deja, tai įmanoma už tokia pinigų sumą už kurią to daryt neapsimoka, taigi Gruzijoj liekam dar kelias dienas. Tą rytą apžiūrėjom Tbilisio centrą. Nustebino tai, kad užtenka žengti vos vieną žingsnį nuo pačios pagrindinės Tbilisio gatvės ir matai griūnančius, aptriušusius namus. Na bet tikiu, kad tai netrukus šaunuolis prezidentas Saakashvili sutvarkys.
Toliau eidami centrine gatve sutikom kelis vaikinus piešiančius gatvėje. Su vienu pakalbėjom, pafotkinau. Ir keliavom toliau.
Tolesnis mūsų tą dieną tikslas buvo aplankyti Uplistsikhe, tai miestas urvuose ir Gori, kurį anais metais bombordavo rusai, Stalino musiejų. Tačiau pirmiausia organizmas reikalauja sustot už miesto vietiniam turgelyje ir gauti dozę šviežių, pigių vaisių.
Pirmiausia aplankėm Gori ir Stalino muziejų. Sakykit ką norit, bet man ten buvo gana nuobodu, gal jis ir sukūrė didžiūlę ir galingą rusų imperiją, bet niekas nepaneiks, kad buvo tiesiog žudikas, kad kokio šviesaus proto buvo (nors ne, jo protas kaip tik aptemęs, visi sako, kad visur žmogus matęs vien šnipus ir prieš jį rezgamus planus).
Toliau važiavom į urvus, prie vartų mus pasitiko būrys šunų.
Uplistsikhe, tai miestas įkurtas urvuose. Jo pradžia dar 6 am. pr. Kr., o gyveno ten žmonės iki 14am.
Įspūdingas miestas su dar įspudingesne istorija. Koplyčia pastatyta 14 amžiui lyg niekur nieko stovi iki dabar, nors freskos ir sugadintos rusų, tačiau ji dar stovi ir matyt stovės.
Ilga kelionė atgal, tačiau gerai, kad turim vaisių :). Juos bedorojant grįžtam atgal į Tbilisi, mintyse gimsta nauji planai, tačiau tą vakarą planuojam pasivaikščiojimą po senamiestį. Išleido mus Tamazis kažkur prie turkiškų pirčių ir pasakė, kad iki namų galim grįžt 149 mikro autobusu. Daugiau dėl nieko ir nekvaršinom galvos. Iškeliavom pablūdyt po Tbilisio gatveles, beblūdijant jau ir saulė leistis pradėjo.
Kilom kažkur aukštai aukštai kol priėjom salę kur degė šviesa ir jaunimas kažką paišė, kadangi nenorėjom jų trukdyt tai net ir neklausėm ką jie čia daro, o smukom į priešais esančią bažnyčią. Pagavo mane įkvėpimas įamžint gražias freskas bažnyčioje, kiti tuo metu šnekėjo su ten esančiu žmogeliu. Kaip mes sužinojome, tas žmogelis čia sėdi dar nuo 1995 metų ir turi tikslą išpiešti visą bažnyčią savo stiliaus freskomis. O tie žmonės kur kažką paišaliojo, tai yra jo mokiniai ir piešia jam eskizus.
Tuo musų blūdinėjimas ir baigėsi. Dar nusipirkom šviežių bandelių ir bandėm kaip nors parsirasti į viešbutį. Išėjom į alėja ir stebim mikriukus. Bet kad numerių nesimato ar tai 2 ar tai 150 jie visi vienodi. Kadangi trumparegė esu tai visai sunku pamatyt tuos skaičiukus, tai stabdžiau visus iš eilės ir (kaip dabar atsimenu, įsikaliau pavadinimą) klausiau ar veža į Važap Šaveli. Ne, anei vienas neveža. O mūsų mikriukas nesirodo. Beeinant, pamačiau, kad toliau sankryžoj stovi 149, šokau bėkt, stabdyt ir pagaliau mes dardam namo.
Kitą dieną susikrovėm mantą ir išsikėlėm iš viešbučio. Išvažiavom į Tamazio namus, Kachetijos regioną. Pirmiausią kaip visad apsilankėm turgely užsipirkom vaisių, dar šio bei to.
Tai yra čiučchela, ne kokia dešra ar mėsa. Tai ant siūlo suverti graikiški riešutai ir išmirkyti vynuogių tirštime maišytam su miltais, tada džiovinti saulėje.
Nuvažiavom į kokį tai kaimuką pas Tamazi į svečius, pasivaišinom, pasėdėjom. Ir toliau į kelią. Ir vėl mes važinėjom iš vietos į vietą, iš bažnyčios į vienuolyną, iš vienuolyno į bažnyčią. Kam įdomu, o kam nelabai. Ir apsistojom netoli kažkokio vienuolyno, Tamazis ir jo sūnus pakepė mum vištienos, kaip tokiom paprastom sąlygom gaminta ji buvo net labai gera.
Sekančią dieną vėl kažkur važinėjom. Aišku man tai nebuvo įdomu, dėl to absoliučiai nieko neatsimenu, tik žinau, kad vakare atsidūrėm prie taip vadinamos Tbilisio jūros, nors ten nenatūraliai sukurtas ežeras. Na nesvarbu, esmė tame, kad gruzinai savo poilsio zonoje susikūrė tikrą šiukšlyną (kažkuo panašu į lietuvius).
Apturėjom tokį relax’ą, visą vakarą ir puse nakties tiesiog prasivertėm nuo šono ant šono ir prašnekėjom. Įsitaisiau būryje su miegmaišiu, o kai visi skirstėsi miegot, man kažkaip nesinorėjo, tokią šiltą, nors ir baisiai vejuotą paskutinę naktį Gruzijoje eiti į palapinę. Taigi pasiklojau paklotuką ir įsitaisiau nakčiai, užaujantis vėjas vaizduotėje piešė vaizdinius jog kažkas vis ateina. Galbūt taip ir buvo, nes aplink slankiojo valkataujanti kalė. Teko saugot čiačia ir arbūzą, kad nieks nepavogtų. Tačiau viso kito ko aš nesaugojau ryte neradom. Tame tarpe ir dešros, ir pusės batono.
Visa kitą dieną turėjom praslankioti Tbilisyje iki pat 23h nakties. Taip ir darėm, aplankėm pačią didžiausią bažnyčią visoje Gruzijoje.
Apsilankėm turkiškose pirtyse, o naktį užsikaborojom į pilį kuri pastatytą aukštai ant uolos, o nuo jos atsiveria vaizdas į naktinį Tbilisį.
Tai paskutinė mano daryta nuotrauka, nes po to nusileidę iškeliavom į aerouostą. Kur 3h pakilom, o 6h nusileidom Rygoje.
Kelionė baigta, liko tik prisiminimai ir pamąstymai apie kitų metų kelionę į kalnus.
Tačiau pirma Lapkričio 14 dieną išskrendam į Turkiją.
Taigi iki kitų susirašymų ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą