Na ką prasideda daugiau nei pusmetį planuota kelionė į Gruzinų žemę. Turim tikslą padaryti aklimatizacinį žygelį Kelskoe Plato (suprask Kielskaja kalnagūdbris) ir sulipti į Kazbek nebeveikiantį ugnikalnį, kurio ūgis apie 5034, tiksliai negaliu pasakyt kadangi įvairiuose šaltiniuose jis nurodomas įvairiai nuo 5033 iki 5054m. Bet apie lipimą į viršūnę kiek vėliau…
Žygio dalyviai suskirstyti palapinėmis:
1 Husky: Linas (vadas) ir vaikai Gytis, Girius, Milda
2 Husky: Gintas (nors vadinamas tiesiog Blėda), Gražina, Vilma, Laura
Hannah: Viktoras, Martynas, Jonė
Pirmojo rato žemėlapis. Rožinė linija tai rusų maršrutas ir jų nakvynės vietos. Geltoni taškeliai mūsų nakvynės vietos. Bordo linija mūsų pakitęs maršrutas.
Kelionė prasideda Lietuvoje kur dalis grupės susirenka pas vadą Liną ir paragauja vieno iš į Lietuvą importuojamų arbūzų (kaip vėliau sužinojome nepalyginamai prastesnis nei vietiniai arbūzai Gruzijoje), sėdom į mašiniuką ir išdūmėm Rigon, kur laukia lėktuvas Riga-Tbilisi. Apie 4 valandas kelio ir mes jau vietoj, susitinkam Martyną ir Viktorą atkeliavusius kiek anksčiau. Kadangi dar turim gražaus laiko pasivartom aerouosto pievelėje dorodami naminį maistą. Atkeliauja kita dalis grupės tai 2 husky palapinė. Dar kiek pasivolioję, pasnaudę, užkandę, pavalgę galiausiai keliaujam į uostą, sėdam į lėktuvą ir kelio atgal nebėra, skrendam į Tbilisi.
Tbilisyje leidžiamės naktį, taigi visa ką galim matyt tai tik lemputės ir pora apšviestų bažnyčių. Mūsų šoferis Tamazi (įsiminkit vardą jis lydės mus beveik visą kelionę) atvažiuos tik ryte, taigi turim puse nakties prastūmt laiką aerouoste, daugelis pritars jog tai nėra pats maloniausias laiko stūmimas. Tačiau prieš bandant miegot reikia persikrauti kuprines. Dėkui dievui palengvės mano dvidešimtkablelisvienas kilogramė kuprinė :>. Vienas šmutkes metam į maišą (jos lieka lipimui į Kazbeką), o kitas kurių reikės pirmam rate kraunam atgal į kuprinę. Deja deja mano nelaimei kuprinė palengvėjo tik kokius 5kg. Galiausiai išsitiesiam ant šaltų uosto grindų ir nusnaudžiam.
Rytas. Tamazis jau atvažiavo tenka keltis, krapštytis traiškanas iš akių ir keliauti su mūsų naująją transporto priemone į Tbilisi. Turim tikslą susipirkti visą maistą kurio reiks pirmam ratui. Natūralu jog vos minkštai atsisėdus vėl nulūžau. Kad ir kaip norėtūsi nueit į vietinį Tbilisio turgų, tačiau jėgų mažai taigi - lieku. Po kokios valandos išsiprievartauju išlipt. Ir neveltui!
Drūtos gruzinės viena per kita kviečia pirkti pas save daržoves, vaisius, naminius sūrius, prieskonius ir kitokius produktus kurių čia netrūksta. Įžengus į turgų supratau, kad šioje šalyje teks pamiršt visus higienos reikalavimus. Tiesiog čia apie higieną jie turi kiek kitokį, gerokai paprastesni supratimą.
Apsipirkę vėl sėdam į busiką ir keliaujam taip vadinamu Gruzinų karo keliu aukštyn į kalnus, tačiau pakeliui dar sustojam vietinėj maitinimo įstaigoj (tiesiog kitaip nežinau kaip pavadint). Limonadas, naminis vynas ir laukiam patiekalų. Ech gerokai praalke skrandžiai pagaliau ragauja pirmo nacionalinio gruzinų patiekalo šašlykų. Taip pat išbandom pora padažų, tai aštrus padažas adžika ir rūgštus tkemali. Šiek tiek pasisotinę gaunam antrą patiekalą kurį vadina kebab, bet man tai panašu į dešreles :) Gerokai prisikimšę daugiau maisto nebelaukiam, tačiau netrukus ant mūsų stalo atsiduria du didžiuliai padėklai gruziniškų koldunų vadinamų khinkali. Kiekvienam po penkis….
Tai kiek kitokie koldūnai nei mes įpratę matyt, galbūt trigubai didesnis su sūriu, bulvėm arba mėsa. Taigi po dviejų tokių koldunų buvau prisikirtus juodai ir daugiau valgyt nieko nebesinorėjo. Supratau, kad man kaip nemėgstančiai aštrių patiekalų grės badas. Na ką prisikirtę kaip niekad keliaujam toliau. Pakerėti vaizdų keliaujam link žiemos slidinėjimo centro Gudauri. Likus gabalui kelio iki minėtojo miesto du žmonės keliauja toliau, o visi kiti yra išmetami (tarp jų ir aš), tam kad pradėtume savo kelionę.
Tolesnis veiksmų planas toks:
- Du žmonės lieka prie kelio saugot likusių šnutkių
- Septyni likusieji keliauja žemyn, persiverčia per upę Baltoji Aragvi ir kyla į viršų ieškot vietos palapinėm
- Du likę žmonės (Aš ir Gytis) nuobodžiauja, bendrauja su vietiniais buliais ir dar kart nuobodžiauja
- Po kelių valandų ateina keli žmonės mūsų susirinkti
- Vienas lieka laukt dviejų kurie nuvažiavo su Tamazi
- Tie kurie atėjo ir mes (tie kurie laukė) einam į stovyklavietę
- Trys paskutiniai netrukus pasirodo horizonte ir patraukia tuo pačiu maršrutu
Taigi nepaisant to, kad veikiausiai nei vienas skaitytojas tiksliai nesuprato viso veiksmų plano visi pagaliau atsiduriam stovyklavietėje. Ir dar su dviem arbūzais!!! Dar nesu girdėjus, kad kokie keistuoliai į kalnų žygį į kalną dar ir du arbūzus užsivilktų, bet viskam būna pirmas kartas ;)
 |
| Sudėtingas persikėlimas nestabiliu tilteliu per Aragvi |
 |
| Baltosios Aragvi slėnis ir kažkur ten toliau ant šlaito įkurta stovyklavietė |
Palaimingos poilsio minutės, grožėjimasis vaizdais, bijojimas, kad naktį su visa palapine nučiuošim nuo šlaito, galiausiai išsvajotasis miegas…..
Pirmoji žygio diena.
Tokie paliegeliai kaip aš vos pakelia kuprinę, taip, kad jos nešimas į kalną pasirodo pats sunkiausias darbas kokį kadanors dariau. Taip ir prasideda pirmoji diena kupina dvejonių kokio velnio čia atsivilkau ir kaip sulūšiu dar po kelių žingsnių. Saulė kepina kaip išprotėjus, prakaitas čiurlena upeliais, kuprinė psichologiškai daros vis sunkesnė ir sunkesnė. Prieš akis tik takelis kuriuo einu, ką čia dar kalbėti apie peizažą. Pukšėdami ir šnopuodami užlipam ant keteros. Pirmasis perekūras! Vandens neturiu, o burnoj lyg sachara, daugeliui situacija panaši. Bet reikia eiti toliau. Dabar ėjimas ketera kiek lengvesnis, kadangi kilimas gerokai mažesnis. Brisdami per visokias smilgas ir barščius prieinam griuvėsius.
Keliese vedami smalsumo ir žinoma be kurpinių užsiropščiam ant byrančių sienų. Statinys suprask ginybinis arba signalinis bokštas, kadangi pastatytas tokioje vietoje kur viskas matos kaip ant delno, o prie jo prieisi tik iš vienos pusės. Kyla didžiausias visos žmonijos klausimas, kad jie tuos akmenis į tokia aukštybę atsitempė???
Vėl dedamas kupras ir keliaujam tolyn. Pasiekę ale perėją stojam dar vienam perekūrui. Netrukus paaiškėja iš kur tiek jėgų pas Liną. Ištraukiamas alaus butelys. Seilės tysta, gert norisi. Po gurkšneli, po gurkšneli ir alaus nebėra. Ką gi nėra ko daugiau sedėt kylam ir keliaujam toliau. Traversuojam kalnu ir pametam takelį. Keliolika minučių grybavimo ir takelio ieškojimo. Ir jis rastas. Vaizdas į priekį nedžiugina…
O vaizdas už nugaros dar ir kaip džiugina!
20 žingsnių į viršų ir 2 sekundės atsikvėpavimo. Sakykit ką norit, bet perspektyvos baisios. Šiaip ne taip užsikabarojau į viršų. Tikriausiai gyvenime dar nesu norėjus šitaip gerti. Organizmui šioks tokas šokas negaut bandens, nes civilizacijoj buvau įpratusi per dieną išgerti 2-3 litrus vandens. Degradavau ir pradėjau gerti rasą susikaupusią rasakilose :>. Didžiausias džiugesys, kad viršuj susėdusi grupė ilsisi, klesteliu šalia. Staigmena! Gražina traukia saldėsį. Tiksliai negaliu pasakyt kas tai buvo, bet buvo skanu :D Lino išraiška tą tik patvirtina.
Apsisaldine gyvenimą pajudam toliau. Traversuojam kalnu, truputi kylam, truputi leidžiamės, keliaujam runkelių laukais. Baisu eiti šalia upės, bet negalėt iš jos atsigert, galiausiai prieinam nedidelį upeliuką, kur likviduoju Lino alaus butelį ir paverčiu jį savo vandens buteliu. Prisipylus butelį šalto vandens, net pasidaro lengviau eit! Ech tos žmogaus smegenys kokius pokštus krečia… Dar kiek paėję sustojam prie upės pietauti. O pietūs kalnuose, kaip Blėda sako antras geriausias dalykas, nes žinai, kad didesnę dalį jau praėjei, pirmas geriausias dalykas žinoma yra vakarienė :).
Kokia palaima ištraukti nutryntas kojas iš batų ir įkišti į putojantį upelį ^^, pasiėmus maisto davinį išsitiesti žolėje ir kas pagalvos, kad tokie dalykai gali suteikt šitokia laimę. Pietūs pas mus trunka valandą, taigi yra laiko gerai pailsėt, net užsnūst kokiai akimirkai.
Keliamės, metam šmutkes atgal į kurpas ir vėl einam. Patiriu šiokį tokį persilaužymą, nežinau kaip kitiem, bet man tampa eiti lengviau…. arba mano smegenys atsijungė, nes nuo pietų iki stovyklavietės nieko nebeprisimenu xD. Žodžiu ėjom ėjom ir priėjom pirmą mažąjį ežeriuką, ten ir susikūrėm stovyklavietę (ji pažymėta geltonu taškeliu).
Nusimetus kuprinę vėl atsiranda jėgų eit pirmyn, taigi be jokių sunkumų palakstau aplink porą ežeriukų ir pafotkinu. Sugulus į palapines atskrieja žinia iš Lietuvos apie nelaimę ant Monblano. Dominas - vienas iš vedlių iš Kauno, kuris ėjo rišyje su Tuminais, buvo senas alpinistas ir daugelio gerai pažystamas. Man nėra teke su juo bendraut, tik esu pora kart jį mačius. Tačiau kad ir kaip bebūtų žinia apie žmogaus žūtį nėra maloni.
Antroji žygio diena.
Kaip visi patyrę sako, tai fiziškai sunkiausia diena. Ryte to nejutau ir kaip gazelė straksėjau su fotoaparatu, kad pafotografuot einančia grupę. Aplenkdami daugybę ežeriukų tai iš vienos pusės tai iš kitos prieinam sraunią upę kunkuliuojančią tarp uolų. O pievelėje laukia staigmenėlė. Meškos pėdos. Mes žinojom, kad šiame regione yra tokių padarų, bet niekas nesitikėjo rasti jų buvimo ženklų. Nuo to prasidėjo bajeriai apie meškas ir mūsų vaizduotės meškos keliavimas kartu su mumis. Keliaudami palei upę, sutinkam pirmąjį sniegą, o kiek vėliau prieinam didelį Keli ežerą.
Šokinėdami akmenų briaunom keliaujam aplink didžiulį gražų ežerą. Sunku paaiškint kodėl, bet maniau, kad padarysiu gudriau ir eisiu dešiniau, tačiau visai apsikvailinau sužinojus, kad reikia gerokai kairiau. Nuo kuprinės svorio pradėjo taip mausti pečius, kad net kairę ranką pradėjo atiminėt. Kol priėjau tą vietą kur likusi grupės dalis laukė, iš skausmo braukiau ašaras. Bet pailsėjau, susiėmiau ir toliau keliaujam. Atmintyje įstrigęs sunkus etapas, lipti į viršų akmenų briaunomis. Vieni pailso kiti nesustodami nuskuto pirmyn kur turėjom prieiti dar vieną nedidelį ežeriuką. Kur darėm poilsiuką.
Kaip įprasta pasiilsėję toliau keliaujam. Neveltui nuotraukoje tyrinėjamas žemėlapis, šiek tiek likom nesupratę kur yra pažymėtas ežeriukas. Vieni nuėjau dešiniau, o kiti kairiau (vėliau paaiškėjo, kad reikėjo per vidurį), labiausiau pasisekė kairiau ėjusiem, mes nusileidom žemyn, kur turėtų būt ežeriukas, buvo patvinę laukai, bet niekur nesidėsi susėdom pailsėt ir palaukt grupės kuri nuėjo dešiniau. Sutarėm dar kiek aukščiau paeit ir sustot ties upeliu papietaut.
O tai yra nuostabiausia valanda iš viso dienos žygio. Nuotraukoje galima matyti kaip žmonės kaupia jėgas lipimui kuris mum už nugaros, statokokas pakilimas iki gūbrio. Vienas žmogus išėjo anksčiausiai kitiem dar net nesusikrovus daiktų, antras šiek tiek vėliau. Tada pajudėjo likusi grupė. Užkilus nesimato, nei pirmo, nei antro žmogaus, dar pora visai atsilikę. Ties slidžiu šlaitu su sniegu, perėmėm lazdas į vieną ranką, jei kartais kas slystų, kad galėtų susistabdyt. Pasidariusi betvarkė sukėlė grupėje konfliktų ir galiausiai buvo įvesta tvarka kuria eis grupė, kad tokios nesamonės daugiau nesikartotų. Bet einant toliau suprantom, kad norint eit pagal maršrutą reikėjo eiti kiek kairiau, o mes nubludiję dešiniau, niekaip nesupratom, kodėl nematom viršūnės kuri pavaizduota žemėlapyje. Galiausiai susigaudę pajudam nuobirynu žemyn, tada traversu iki ale perėjos.
Pamačius vaizdą išsprūdo dėkingumas Dievui, kadangi nusileidę kursim stovyklavietę.
Vėl pasiruošę slydimui pražingsniavom per sniegą, mušdami pėdas už savęs einančiam žmogui. Vėliau leidomės nuobirynu, kol atėjom iki stovyklavietės vietos. Vos atėjau lygią pievelę, nusiėmiau kuprinę, tikliau vos ją paėmus į rankas numečiau ant žemės, nes skausmas buvo toks, kad rodės tuoj neteksiu abiejų rankų. Bet velniai nematė, išsitepiau gydančiu tepalu ir kritau pievelėje. Tada kokį pusvalandį jaučiaus lyg paralyžuota ir negalėjau pasikelt, o rankų pakelt negalėjau visą vakarą. Krūvio kaip sunkiausiai dienai tikrai buvo per daug, tam pritarė ir vadas. Kai jau galėjau pasikelt nuo žemės truputi ir pafotografavau.
Trečia žygio diena.
Dar vakare matėm perėją į kurią reikės lipt. Nesumeluosiu, kad iš toli ji atrodo, kaip sniego siena, taip kad nepatikliai į ją žiūrėjau ir nelabai laukiau kada ten reiks lipt. Vienas geras dalykas, kad tepant pečius gydančiu tepalu iš ryto jau galėjau pakelt rankas :)). Kad ir kaip norėjos pafotkint, bet ištisai lijo taigi aparatūrą slėpiau kuo giliai ir atsispyriau bendražygių prašymams fotkint. Perėjos aukštis kažkur 3300-3350m taip kad laukė bent man nemažas pakilimas. Oras visą laiką kylant nedžiugino. Vėsu ir šlapia, po truputi kylant net ant maikės užsvilkus šturmuotę darosi vėsu. Kas keisčiausia visą laiką kylant skambėjo kažkuri Andriaus Kaniavos daina, nors jo jau senokai neklausiau, tačiau dainą lyg sugedusi plokštelė vis skambėjo mintyse. Iš pradžių kilom akmenimis, tada šiek tiek sniegu, tada vėl akmenimis, šiek tiek nuobirynu, vėl akmenimis, o tada iki pat viršaus sniegu.
 |
| Tai vaizdas nuo perėjos, link to ežeriuko prie kurio nakvojome |
Keisčiausia, kad kylant sniegu, kur šiek tiek plokščiau, pajaučiau, kad jėgų turiu daug ir ilsėtis reikia mažiau. Užlipus tiesa visiškai sustirau. Bet ilgai nelaukiant persivertėm per perėją ir pradėjom leistis žemyn slysdami sniegu. Tada vėl keliavome akmenų briaunomis, retkarčiais prisėsdami pailsėti leidomės į slėnį. Kažkur padarę taktinę klaidą nieko nenujausdami leidomės kairiau, nors maršrutas vedė dešiniau (Žemėlapyje bordo linija). Tačiau tuo metu mes nesukdami galvų labai leidomės žemyn, kiekvienas savu tempu, nes visi žinojom, kad nusileidę darom pietus ir ilsimės.
Pasibaigus arbatžolėm pakeliui prisirinkom ramunių, nelabai žinojom koks birzgalas gausis, nes nei vienas tokios arbatos nėra virę.
Kiek pamenu toje žalioje pievoje buvo labai geras relaxas, matyt prisidėjo ir tai kad mačiau, jog priekyje, bent kurį laiką nelaukia sudėtingas ėjimas.
Taigi toliau keliaujam gražiu slėniu ir aukštom pievom be jokių sunkumų.
Kaip nuotraukoje matosi plyšys į kurį mes ir traukiame. Viskas atrodė pagal planą, bet nežinojom, kad leisimės pavasarinių upių išgraušta vaga. Žinoma tokiu laiku ten tik menkavertis upelis, keliaujantis stačiais kraštais ir uolomis išpuošta vaga. Iš pradžių viskas kaip normaliai, akmenys, stati nedidelė siena, vėl akmenys, vėl siena. Uola slidi, spėjau atsisėst kartą paslydus. Bet šiaip tai buvo gana ramus lipimas šiek tiek paįvairinantis mūsų žygį.
Tačiau kuo toliau tuo sienos darėsi didesnės, nulipimai sudėtingesni, o uolos slidesnės. Kai kur teko prieš lipant nusiimti kuprines, kad būtų lengviau nusikabarot. Man asmeniškai lipimas yra pati smagiausia kalnų turizmo dalis, taip kad čia buvo smagumynas. Tiksliai nežinau kiek, bet manau apie 3h kabarojomės žemyn tuo plyšiu, šiek tiek apsipykom, pasikyvirčijom ir nusileidom į slėnį.
Oficialiai Kelskoe Plato baigėm! Įsikūrėm Tereko upės slėnyje, apsupti galybės narzanų, pavakarieniavom ir nuėjom gult. Kas liečia miegą tai galiu pasakyt kaip buvo, kad būtų įmanoma įsivaizduot kaip pasikeitės gyvenimas kalnuose. Aš miegot eidavau 7-8h vakaro, o keliamės apie 6h ryto. Palyginus su tuo kaip gyvenau civilizacijoje tai kardinalus skirtumas.
Kitą rytą tenka keltis kiek anksčiau, nežinau kas per sutapimas, bet tai buvo mano gimimo diena, ta dieną aš budėjau ir tą dieną viskas nesisekė. Pirmiausia tai užkaitus virt ryžius, jie po kurio laiko lyg niekur nieko paėmė ir išsivertė. Liko tik puse ryžių. Po to lygiai taip pat išsivertė arbata. Nepaisant visų nelaimių su Danutės pyragu atšvenčiau pinametystę :).
Po to išėjome apsižvalgyti į netoliese esantį kaimą Ketrisi. Pakeliui pristatytą kažkokių neaiškių paminklų, kryžių ir pan. Kaip vėliau sužinojom juos pastato šeima kaip atminimą, arba kokiam nelaimingai žuvusiam kaimiečiui.
Pabendravę su vietiniais, išragavę narzanų patraukėm atgal į stovyklavietę geltonų plytų keliu :D. Tuo metu kelias nudažytas narzanų man kažkodėl panašėjo į geltonų plytų kelią kuris vaikystėje buvo mano mylimiausias spektaklis.
Duok mielas drauge ranka,kartu smagiau keliauti,Kartu kliūtis įveiksimKol kelias pasibaigs….
Kažkas tokio :D
Po pietų vėl teko pakuotis šmutkes ir keliauti senuoju keliu į dievo pamirštą miestelį, kurio net pavadinimo nežinau. Pirmą kartą per visas žygio dienas, buvo lengva eiti, turėjau laiko pakelti akis ir pasigrožėt peizažais, o ne tik sekti priekyje einančio pėdomis. Keliavom Tereko tarpekliu klausydami Blėdos (patyrusio plaukiko kalnų upėmis) kaip jis įveiktų vieną ar kitą pavojingą vietą Tereko upėje.
Priėjome dar vieną vaiduoklių kaimelį, kuris ryškiai prieš kokius 20 metų buvo gyvas ir prestižinis. Didžiulis namas, su dideliu, balkonu, terasa, kiek keliavom per kalnus tokio namo dar niekur nematėm.
Didžiausia staigmena kurią mes sužinojome Info centre, kad laaabai drąsiai keliavom tiesiog Osetijos teritorijoje, nebijodami jokių pasieniečių :). Šiaip maršrutą prabėgome per 4 dienas, nors rusai ėjo 6.
Tęsinys kaip pagyvenome Kazbegi ir lipome į Kazbeką kitoje dalyje :)
Iki kitų susirašymų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą